

Prašau,apkabink mane,ir nepaleisk.Aš labai tavęs pasiilgau,kaip aš norėčiau būt su tavimi!Tu net neišsivaizduoji,kaip man tavęs trūksta.
Aš sėdėjau per visą šventę liudna ir susimąsčiusi.Draugai,teta ir dėdė, pastebėjo,kad aš kažkokia susirūpinusi.Jie paklausė manęs, ko aš tokia susirūpinusi? Aš atsakiau, kad pergyvenu dėl Moudy, savo jūrų kiauliuko.Tada teta pasakė - "Reikėjo jį atsivežti su savimi, ir nebūtų pergyvenimų.Kitą kartą atsivežkit su savimi Moudy."Aš pagalvojau, kad gerai būtų, jei tėvas leistų pasiimti su savimi Moudy, nes aš tai norėčiau važinėti su Moudy, jei kelionės labai užtrunka, kitaip aš kitą kartą visai nevažiuočiau per Kalėdas švesti kitur.Geriau jau pasilikčiau namuose, ir mes su Moudy švestume Kalėdas kartu.Vis gi, sekančią dieną aš išprašiau tėvų nuvežti mane namo.Kaip aš džiaugiausi pamačius Moudy, parvažiavus namo!
Tą dieną, Naujųjų metų dieną, mes su Moudy atsigulėm anksti, kadangi aš prisigėriau šompano ir Kagoro. Mama labai skaniai padarė vištą per naujus metus dujinej. Aš net nesugebėjau jos davalgyt,tiek daug valgio buvo prigaminta, kad nesinorėjo persivalgyt.Taigi, kaip aš jau minėjau, neilgai trukus, po prezidentų sveikinimų mes su Moudy atsigulėm miegoti.

Juokingiausia tas, kad mūsų mieste gyveno toks berniukas, su pravarde Kasperas, ir vaikai pagalvojo,kad aš to berniuko pana, ir nuo to laiko iš manęs šaipėsi dėl to.
Man tiesiog patiko tas personažas iš multiko ir pagalvojau rašyt kreipinį dienoraštyje Kasperui, nes rašyt kreipinį dienoraščiui man buvo nelabai įdomu.
Mama tai rašydavo kreipinį dienoraščiui, o man kažkaip neįdomu.
Tiesą sakant aš rašau dienoraštį ir sąsiuvinyje.Bet taip daug įdomiau rašyt.
Aš džiaugsiuosi,jei jums patiks.Šiandien smagi dienelė buvo.Taip gera!Tėvai žaidžia žaidimą "Naujakuriai" O aš rašinėju dienoraštį!
Seniai matėmės,tai kai atėjo,iškart apkabino.
Kaip malonu!Gaila, kad jis išvažiavo tą pačią dieną, už kelių min.Taip tai pažaistumėm visi tą žaidimą "Naujakuriai".Ką padarysi,jam reikėjo išvykt. 
Aš labai pasiilgau jūsų,draugai.Man taip jūsų trūksta.Ką gi,pratęsim vakarykštę pažintį.
Taip smagu ir gera būti savimi. Malonu pažiūrėt į tokias gražias fotografijas,iškart pakyla nuotaika.
Nuotaika pakyli,tiesiog švytinti džiaugsmu.
Tikiu į Dievą Tėvą,Jo Sūnų,Jėzų,ir Šventąją Dvasią.Mylimiausias iš Jų Jėzus.Tikiu,kad Jis mane priims į amžinąjį Savo gyvenimą Dievo namuose.Tikiu,kad Jis mane myli,net labiau už mane.Tikiu,kad Jis mane globojo,globoja ir globos ateityje.Aš labai norėčiau būti Dievo vaiku, mokine, mylimiausia dukra,
deja, taip išėjo,kad aš negalėsiu būt jo žmona, nors,atvirai sakant, labai norėčiau ja būt.Tikrai žinau,kad Jis mane prižiūrėtų,pataisytų visada,ir aš protingai elgčiausi, kalbėčiau ir t.t.Tikiu,kad Jis dabar man ruošia kažką ypatingo.Tikiu,kad Dievas mato mano vidų ir nori,kad aš būčiau su Juo. Dievas nuostabus!Jis gali viską.Tikrai smagu jausti,kad Jis kartu su manimi,tikėti,kad esu Jo amžinai ir tik Jam,ir su Juo,ir Jame noriu gyvent.Tikiu,kad Jis sutvarkys mano gyvenimą,mano vidaus savijautą,gyvenimą ir savijautą mano giminaičių ir artimų draugų,taip pat draugų aplinkinių, nes man visi esa draugai,net priešai ar tie, kurie šaiposi iš manęs.
Kartais draugai susipyksta,jiems atrodo,kad jie nebe draugai, bet iš tikrųjų jie tampa dar artimesni draugai,nei buvo.Jie tiesiog praeina įvairius išbandymus ir jų draugystė sustiprėja. O aš ypatinga tuo,kad mano draugystei stiprėjant stiprėja ir jausmai.
Tikiuosi jie susidomės. Ką gi,užtat jie patyrė tą, ko aš kol kas dar nepatyriau.
Jie turi didesnę patirtį,gerbiu juos už tai.
Jis buvo labai geros širdies.(Čia senelis su manimi,kai aš buvau dar maža.) Močiutė buvo griežtoka, bet vistiek gera. Prisimenu, kaip ji manęs klausėsi, kai aš,atvažiavus į Rusiją sėdėjau su ja ant suoliuko,lauke.Tą dieną mes buvom mieste,rodos prie Ledo rūmų.Ji sėdėjo man iš dešinės ir klausėsi, kaip aš pasakojau apie savo tikėjimą.
Ji manęs klausinėjo įvairių klausimų, o aš jai atsakydavau.Jos gyvenimo žemėje pabaigoje mes susikalbėjom ir jaučiu,kad jai tuo metu buvo labai gera,besikalbant su manimi.
(Čia močiutė su pusbroliuku.)
Tai įdėjau šiandien Izaijo pranašysčių eilutes,kadangi mano atmintis prasta,o taip galėsiu kiekvieną dieną perskaityt šias eilutes, ir prisimint. Šios eilutės nuostabios!
Net gera darosi.Jaučiu,kad Dievas man padeda kiekvieną dieną.
Be to ši foto labai graži, nors aš apsirengus kasdieniniais drabužiais.Atvirai sakant,aš fotkinaus, kad būtų fotografija su šiomis tapkėmis,nes man jos labai patinka.
Jaučiu, kaip Dievas tą matydamas šypsosi, ir man pasidaro linksma.Tada ateina mintys:"Taniuša,būk kantresnė,Dievas nori tau tik gero,Jis viską mato ir daro tavo gyvenimą geresnį.Jis viską padarys, tik savo laiku.Visko bus tavo gyvenime, tik reikia būt kantriai merginai, kantriai laukti ir tikėti."
O aš nebuvau nustebus,tai taip ir pasakiau,tada tėvas pasakė:"Tuo labiau, kodėl tu nenustebus?"
Tiesą pasakius man tie klausimai pasirodė keisti, ir ne į temą.Toliau dar įdomiau buvo,kai aš nuėjau į virtuvę,pradėjau valgyt, tėtis man sako:"Atsiprašau, kad sugadinu tavo apetitą, bet ateik, aš tau dar vieną momentą parodysiu." - ir kviečia mane į vonią, kur stovi vonelė su nešvariu vandeniu.Ir kažką pradėjo aiškinti man apie dulkių siurblio tvarkymą.
Nu, tiesiog rado puikų momentą, kada man paaiškint.Galėjo paaiškint ir po valgio.
Ane?Įdomu tiesiog.
Paskui dar pakalbėjom, kas irgi retai būna,pasijuokėm, Jūra (mano brolis) parodė dar kelis įdomius žaidimus.Buvo smagu, nuėjom vakar miegot 2ą val. nakties.Kaip tik dėl to ir buvau šiandien ryte mieguista.Dabar tėtis nuėjo į namo gyventojų susirinkimą,Jis gi mūsų namo bendrijos pirmininkas.
Aišku dėl to ir man nuotaika pablogėjo,bet nieko,su Jūra pakalbėjau, pasidarė geriau.
Vakare mes žaidėm "Naujakurius" ir aš laimėjau. Tai mes su mama džiaugėmės, kad šį kartą broliui neišėjo laimėt.Vakare buvo linksma,dar aš parnešiau riedučius iš sklepo, paskui nuėjau miegot su gera nuotaika.
Buvo smagu važinėt, bet dabar skauda šonus ir kelienis nusibrozdintas,be to baisu labai dėl kai ko.
Tikiuosi bus viskas gerai.Vakare buvau taip pat pasivaikščiot. Prieš tai užėjau pas močiutę,šalimais gyvenančią, o vėliau pasivaikščiojau po žvaigždėmis, bei pakalbėjau telefonu.
Diena praėjo puikiai.
Smagu prisimint.Šventojoj aš nusipirkau kepurę ružavą ir dvi vėduokles,taip pat nusipirkau įdėklą mobiliam telefonui, su zuikiuku.Mes prabuvom Šventojoj tris dienas, pasimaudėm ir grįžom į Prienus.
Taip pat turėjom ir paštą, rašėm vieni kitiems laiškus, o vakarais dalinom paštą kiekvienam.Buvo taip linksma rašyt laiškus! Nors laiko buvo tam skirta nedaug, dienotvarkė buvo užpildyta visokiais darbais.
O paskui mes buvom salelėje,ten taip pat įdomu.Tiesą sakant oras iš pradžių nelabai buvo geras, būnant stovykloj ir palijo kaip reikiant. Bet mes nenusiminėm, pasimeldėm už gerą orą, ir ketvirtą dieną mūsų būvimo stovykloj pasirodė saulė.
Ir tai mane tada nuliūdino labai,be to man toks jausmas buvo,kad ta vieta man pažįstama,matyta.Man buvo labai liūdna,tačiau aš stengiausi nerodyt to liūdesio, bet jei jau negalėjau ištvert,tai eidavau pas grupės vadovą, kuriuo buvo Сергей.
Mano pirmoji meilė - Jėzus.Jis man padeda sunkiu atveju,nors ir esu nusidėjelė,myli mane tokią, kokia esu. Aš labai dėkinga Jėzui už tai. Jėzus sakė,kad vistiek mane mylės,tokią kokia esu.