Vaikystėje aš buvau atkakli mergaitė. Dėl mano atkaklumo turbūt man ir davė pravardę - tankas. Pravardžiavo dažniausiai Tankete, nes kaip tankas prasimušdavau savo poziciją. Savo poziciją atlaikyt mokėjau gan ilgai. Su laiku pradėjo silpnėt mano jėgos. Gyvenimo situacijos pradėjo drebinti mano požiūrį.
Iš pradžių man viskas atrodė vien iš gėrio, kad visi žmonės geri, negalintys padaryti nieko blogo kitam žmogui. Paskui aš pradėjau mąstyti kitaip, kad vis tik žmonės gali daryti piktus darbus, tačiau krikščionis žmogus, aš galvojau, niekad nepadarytų pikto žmogui, juk jis tikintis, o ištikrųjų tikintis žmogus tikrai nepadarytų nieko blogo kitam žmogui. Tačiau aš papuoliau į tokią situaciją, kur tikras draugas, beto tikintis žmogus mane išdavė, pabloginęs mano gyvenimą. Dabar nerandu teisingo kelio, kaip man išsikapstyti iš tokios situacijos, kaip vėl pradėti išsivaizduoti būvimą su Jėzumi, kai slegia kaltės jausmas,net žinant, kad Viešpats atleidžia kaltes, kad nėra tokio sielvarto žemėje, kurio negalėtų išgydyti Jėzaus meilė.
Aš anksčiau, vaikystėje, įsivaizduodavau Jėzaus meilę, Ji tokia švelni, pilna gėrio, net, kai daro žmogus negerą. Dabar bandau suprast, ką Jėzus man pasakys, žinant dabartinę mano situaciją, kaip jis mane pasitiks?Ką Jis pasakytų į klausymą, kaip turėčiau dabar gyventi, su tokia gyvenimo situacija?Ar Jėzus mane priims į savąjį miestą, į savo, Jėzaus išrinktųjų tarpą, juk reikia gi užsitarnaut dar tokią privilegiją,daug bus pašauktųjų, o išrinktųjų nedaug. Artėja jau ta diena, kai Jėzus ateis pasiimti savo bandos. Todėl reikia budėti ir dieną, ir naktį, šlovindami Viešpatį iš visų jėgų. Ir aš klausiu savęs dažnai, ar aš budžiu?Todėl, turbūt, aš taip ir pergyvenu labai, kad noriu žinoti, ar teisingam kelyje esu?
