Vienatvė neateina į žmogaus gyvenimą šiaip sau. Vienatvė - tai tam tikrų žmonių atstumimo pasėkmė. Kai draugai atstumia- atsiranda vienatvė. Taip sakant - žmonės įstumia savo draugus į vienatvę. Blogiausia, kai tai daro krikščionys, kurie turėtų būti pavyzdžiu kitiems, ir būti nuoširdžiai su visais malonūs. Pasipūtę nuo išdidumo krikščionys, mąnantys: - Juk mes dabar krikščionys, išgelbėti. - įžeidžia paprastus žmones, nuvertindami juos, ir dar nori, kad juos laikytų tikrais krikščionimis, ir su jais maloniai bendrautu. Kaip įžeistas žmogus gali su šypsena bendrauti su savo įžeidėju? Kas nors bandė būdamas įžeistas bendrauti maloniai ir su šypsena su savo priešu, jį įžeidusiu? Ištikrųjų žinau, kad tai labai sunku padaryti.
