Juokingiausia tas, kad mūsų mieste gyveno toks berniukas, su pravarde Kasperas, ir vaikai pagalvojo,kad aš to berniuko pana, ir nuo to laiko iš manęs šaipėsi dėl to. 
Man tiesiog patiko tas personažas iš multiko ir pagalvojau rašyt kreipinį dienoraštyje Kasperui, nes rašyt kreipinį dienoraščiui man buvo nelabai įdomu.
Mama tai rašydavo kreipinį dienoraščiui, o man kažkaip neįdomu.Laikui bėgant pakeičiau kreipinį į man patinkančio vaikino vardą, o kai tėvas įtikėjo - pradėjau kreiptis į Dievą.
2 комментария:
Fainas liudijimas :)
Dėkis. =)Taip jaudinuos, kai kažką pasakoju.Kaip atreaguos žmonės į mano pasakojimus, galvoju.Šiaip man nejauku buvo, ir kai tu pastebėjai mane verkiančią,Bažnyčioj,kažkaip aš verčiau pasislėpčiau kur nors ir paverkiu, kur nieks nemato.Aišku, Viešpats viską mato, viską supranta.Tačiau žmonės neviską supranta, o gal ir išvis žmogus žmogaus negali suprasti pilnumoj.=)Vistiek dėkui už tokius žodžius.
Отправить комментарий